Valdžios nesutarimai dėl miškų

Kadenciją baigiančiame Seime – susirūpinimas dėl Miškų įstatymo. Aplinkos apsaugos komitetas, nepaisydamas nepalankios Vyriausybės išvados ir aplinkosaugos institucijų nepritarimo, bando prastumti pataisas, kurios palengvintų miško žemės paskirties keitimo procesą ir įteisintų namų statybas miškuose.

miškųRokiškiui netiktų…

Miškų įstatymo pataisomis siūloma penkiose savivaldybėse, kuriose miškingumas yra didesnis nei 50 proc., keičiant miškų žemės paskirtį nebereikalauti žemės savininko mokėti valstybei kompensacijų už miško atkūrimą kitoje vietoje, kaip numato dabartinė tvarka. Rokiškio savivaldybėje tokios lengvatos negaliotų, nes didesnis negu 50 proc. miškingumas Lietuvoje yra tik Rietavo, Varėnos, Švenčionių, Kazlų Rūdos rajonų ir Druskininkų savivaldybėse. Šios pataisos negaliotų ir Neringos savivaldybėje, turinčioje Kuršių Neriją.
Dabar miškuose draudžiama statyti statinius, nesusijusius su miškų naudojimu, tačiau pakeitimai statybas miškuose palengvintų.
Plačiau

Sodinti reikia protingai

Rudenį, kai medžiai barsto lapus, sodininkai jau ima galvoti apie pavasarį. Kaip atnaujinti sodą, ką pasodinti nauja, kad būtų verta laukti žydėjimo. Pasak specialistų, šeimai reikalingų vaismedžių galima pasodinti ir nedideliame kieme. Ir sodybą puoš, ir naudos duos…

Medžiai

Pasak Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto docento Viktoro Pranckiečio, sodininkavimo sėkmė labai priklauso nuo pasirinktos vaismedžių veislės. „Sodus sodinti galima visą laiką, kol žemė neįšalusi arba anksti pavasarį, kai pašalas jau atitirpęs. Jeigu medžiai yra vazonuose arba iškasti su žemėmis, juos geriau sodinti kuo vėliau rudenį, nei kuo anksčiau pavasarį. Sodinti reikėtų mažiausiai dviem centimetrais aukščiau, negu augo iki tol. Pasodinus per giliai, šaknys dūsta, dėl to medis atrodys pavargęs. Pasodintų medelių genėti nereikia, nebent sodinant buvo pažeistos šakos. Geriausia rudenį sodinti jau sumedėjusias dvimetes obelaites. Tręšti naujų medelių nepatariama, bet gausiai palieti – būtina. Kad vanduo priplautų žemių prie šaknų. Pasodinus reikia pririšti prie kuolo. Nuo kuolo geriausia ir pradėti – įkalti jį, tada greta sodinti medelį. Tyrimai atskleidė, kad medeliai išauga stipresni, turi tvirtesnę šaknų sistemą, jeigu buvo pririšti. Pagrindinė taisyklė – nesodinti rudenį tų medžių, kuriems gali pakenti šaltis. Kaulavaisiai – slyvos, vyšnios – sodinami anksti pavasarį. Rudenį nusipirkus sodinukus reikėtų per žiemą gulsčius prikasti, o pavasarį persodinti į nuolatinę vietą“, – aiškino specialistas. Plačiau

Miškininkas: anksčiau viskas buvo kitaip

Akivaizdu, jog bėgant metams lietuvio požiūris į mišką patyrė dideles permainas – ankstesnio miško šventumo ir artumo žmogui tarsi nebūta. Miškininkas ir habilituotas biomedicinos mokslų daktaras Leonardas Kairiūkštis, prisimindamas vaikystę, įžvelgia kur kas daugiau problemiškų su mišku susijusių pokyčių.

Miškus

– Akademike, kaip keitėsi mūsuose miško supratimas per pastaruosius pusšimtį metų?

– Požiūris į mišką, prieškario metais, atsimenant vaikystę, tai tokio kaimo žmogaus požiūris į mišką buvo labai idealus. Miškas suprantama kaip neperskiriama žmogaus, nekalbant jau apie žemės ūkį, dalis. Laiminga buvo ta šeima, kuri turėjo miško. Tai visiems buvo savotiškas alkis. Sakykim, mano tėvų šeima, netoli Čedasų turėjo 15 hektarų dirbamos žemės, kokį hektarą pievų, tai jei tik atsirasdavo kokia galimybė nederlingą žemę apsodinti mišku, imdavome ir sodindavome. Aras po aro. Čia buvo savaime suprantamas dalykas, kad turėti miško yra dovana, gėris. Pradžioj atsirasdavo alksniai, paskui eglutės. Alksnius naudodavom malkom.

O kodėl taip vertinamas buvo miškas? Žinoma, kad dėl malkų. Jei turi malkų, vadinasi, esi ramus, kad šeima išgyvens. Šiluma trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tikrai nelepino. Va, kuomet, berods 1937 metais vietoj to, kad keturis kilometrus į mokyklą eiti prie 40 laipsnių temperatūros žemiau nulio, tekdavo malkų eiti rinkti, nes jos namie baigiasi, tai rimtai tikras vargas buvo.

Atsimenu, miškas ne tik bežemiams, bet ir visiems ūkininkams buvo svajonė. Vidutiniame, kaip mūsų ūkyje, kasmet augo šeši bekonai – pardavimui, meitelis ir veislinė žiemkentė kiaulė su brokuotu bekonėliu – savos šeimynos maistui. Tad malkinis ūkis reiškė ne tik šilumą, bet dar svarbiau – maisto ruošą. Todėl galia būtų sakyti, kad miškas buvo išgyvenimo garantas. Ūkininkai žinojo, kad alksnį kas dešimt-dvylika metų galima kirsti malkoms. Prisiminkim dar, kad malkos buvo gana brangios, jų pardavimas, jei tik buvo tokia galimybė, suteikdavo nemenkas pajamas šeimai. Buvo žinoma, kad alksnis greitai atauga, jis gyvybingas, todėl nebaisu kirsti, o ir pajamos gana greitai ateina. Taip buvo visais laikais, gal su didesniais ar mažesniais miško įtakos svyravimais, bet visais laikais.

Plačiau