POLITINIU BULDOZERIU – PER MIŠKUS (II)

miškusSvarbiausia – daug kirsti ir kad būtų gera veiklos statistika. Panašu, tokios nuostatos laikosi politikai ir klerkai, nusitaikę į šalies miškus.

 Aplinkos ministras Kęstutis Navickas pristatė valstybinius miškus administruojančių 42 urėdijų struktūrinės pertvarkos planą. Ketinama urėdijas ir valstybės įmonę Valstybinį miškotvarkos institutą sujungti į vieną valstybės įmonę, o Generalinę miškų urėdiją panaikinti.

„Tarp valstybės įmonės centro ir tiesiogiai miške dirbančiųjų neišvengiamai bus reikalinga tarpinė grandis – įmonės padaliniai, kuriuose ras savo vietą dabartinių miškų urėdijų miškininkai ir inžinieriai“, – kalbėjo K.Navickas.

Jo teigimu, miškų ūkio valdymo pertvarka prisidės prie Lietuvos socialinės gerovės kūrimo ir regionų plėtros. „Sieksime ne tik išsaugoti darbo vietas regionuose, bet ir sustiprinti miškininko institutą. Visi tiesiogiai miškuose dirbantys specialistai turi gauti konkurencingą darbo užmokestį. Pasisakau už tai, kad steigiamos valstybės įmonės centras būtų ne šalies sostinėje“, – porino ministras, kuriam esą trukdo miškininkai.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai yra užsiminę, kad miško kertama per mažai, parduodama ne tiems ir per pigiai. Miško ir miško pramonės darbuotojai tokiais ministro užmojais netiki.

Oponentai stebisi

 Lietuvos miškininkų sąjungos prezidiumo narys, Girininkų bendrijos tarybos pirmininkas Raimondas Juzikis pripažino, kad reformų reikia, bet ji nustebino ministro pozicija.

„Nenorėčiau vartoti žodžio „šokiruotas“, nors jis būtų tikslesnis. Stebina tai, kad net nesame įtraukti į diskusiją – visi, kas dirbame su mišku. Neseniai susitikome su ministru ir supratome, kad tiesiog priimtas politinis sprendimas, dėl kurio su niekuo nenorima diskutuoti. Nevyksta esminė diskusija, kaip optimaliai tvarkyti mišką, kaip optimaliai gauti iš jo naudą visai visuomenei. Tai stebina. Dirbančius šioje srityje žmones žinia apie reformą, ypač kai nesikalbama, veikia kaip žinia apie atleidimą iš darbo. Dėl anksčiau dirbusios darbo grupės išvadų – jas rengiant dalyvavau ir aš. Mes pritariame nuomonei, kad urėdijų potencialas nėra išsemtas. Jos gali ir toliau sėkmingai dirbti dabartinėje sistemoje, aišku, kažkiek optimizuojant, kažką sujungiant“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė pašnekovas.

Jam pritarė ir Lietuvos žemės ūkio rūmų prezidiumo narys Jonas Sviderskis, kuris abejoja beveik poteriais tapusiais šūkiais, kad privatininkai visada geriau tvarkysis. „Ką ten su tokia pertvarka sutaupysi? Juk vis tiek turės likti teritoriniai padaliniai, kad būtų vykdoma tų miškų priežiūra, iš Vilniaus niekas neprivažinės. Arba reikės kažką tam darbui samdyti ir nebūtinai bus geriau. Dabar užėjus į valdišką mišką ir pamedžioti, ir pagrybauti galima. O kas darosi privačiuose? Palyginkite ir turėsite sau atsakymą“, – kalbėjo J.Sviderskis.

Seimo valdančiajai daugumai priklausančios Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas Algimantas Salamakinas atkreipė dėmesį į dar vieną aspektą: „Medžių masinis kirtimas ir verslo godumas turės katastrofiškų padarinių, tai yra tarptautinė problema. Norime elgtis, kaip daroma Afrikoje ar Lotynų Amerikoje? Kaip Rusijoje, kur kertami milžiniški taigos plotai, nes daug medienos reikia kinams? Tai veikia ir planetos klimatą, skatina jo šilimą. Reikėtų iniciatoriams perskaityti Paryžiaus klimato kaitos konvenciją, kurią Seimas labai lengvai ratifikavo. Ten būtent miškų naikinimas ir nurodomas, kaip pagrindinė klimato kaitos priežastis. Juk čia ne žemės ūkis: pasėjai pavasarį, o rudenį nupjovei. Miškas taip greit neatauga. Tas „efektyvumo“ reikalavimas yra vienadienio viščiuko logika – šiandien susižėriau pinigus, o po manęs nors tvanas“, – piktinosi politikas.

Bijo kalbėti

Vadinamoji miškų reforma stumiasi į priekį dar ir todėl, kad šalyje populiari nuostata, kad „visi vagys“. Pasisakyti prieš abejotino tikslingumo reformą dažnai reiškia „ginti vagis“.

Generalinės miškų urėdijos specialistai ir kiti miškininkai sutinka su reformos šalininkų siekiais mažinti administravimo išlaidas.

Vienas iš urėdų, kurio pavardė redakcijai žinoma, „Valstiečių laikraščiui“ sakė pritariąs daliai reformos siekių. „Išties nereikia kiekvienai urėdijai atskiros buhalterijos, kurioje dirbtų net ne po vieną asmenį. Generalinės urėdijos finansininkas gali ir privalo būti toks pat išmanus, kaip privačios bendrovės, jis turėtų sugebėti aptarnauti įmonių grupę. Tai įmanoma taikant šių dienų technologijas. Su pačia miškotvarkos pertvarka tai nėra tiesiogiai susiję. Piktinamasi ne pačia pertvarka, o buldozeriniu jos pobūdžiu. Kaip nurodo miške dirbantys žmonės, jau bijantys net viešai pasisakyti, žiniasklaida dažnai pateikia grafikus ir skaidres, kuriose faktai ir skaičiai iškraipomi – į neva pažangiau mišką tvarkančiųjų statistiką neįtraukiamos išlaidos, patiriamos samdant privačius rangovus“, – kalbėjo pašnekovas.

Dalis smulkiųjų urėdijų, kaip pripažįsta patys miškininkai, išties yra per mažos, jos pačios neįstengtų įdiegti naujų technologijų ar kitaip investuoti. Jos nepajėgia ir nepajėgs didinti atlyginimų. Kad galėtų normaliai išsilaikyti ir eiti koja kojon su laiku, reikėtų, pačių miškininkų skaičiavimais, kiekvienai urėdijai per metus atlikti bent 100 tūkst. kietmetrių kirtimų.

Todėl dar pernai sudarytoje darbo grupėje ir buvo sutarta, kad reikėtų palikti 32 urėdijas, tačiau tokį sprendimą turi priimti Seimas, nes jis yra nustatęs fiksuotą urėdijų skaičių – 42. Tokia reforma būtų logiška, lyg visi tam pritarė. Tačiau ir vėl grįžtama prie minties, kad reikia diegti vadinamąjį latvišką modelį ir miškų ūkį centralizuoti.

Skatins emigraciją

Brukamai reformai nepritariantis A.Salamakinas prisiminė, kad praėjusios kadencijos pabaigoje buvo sudaryta darbo grupė, kurioje dirbo Generalinės atstovai, miškininkai, kurie sugalvojo logišką nuosaikią reformą. „Buvo pasiūlyta smulkesnes urėdijas sujungti. Galėtų iš jų likti apie 30 ar 32. Šalia Generalinės urėdijos būtų įsteigta taryba. Šis sumanymas normalus, nes tobulinti visada yra ką. Tačiau su siūlymu, kad apskritai reikia panaikinti urėdijas ir įsteigti vieną „uabą“, aš niekad nesutiksiu“, – tvirtino politikas.

A.Salamakiną piktina, kad planuojama reforma dar labiau nuskriaus regionus: „Valstiečiai ir žalieji žadėjo nepamiršti ir regionų plėtros. „Išmiškinus“ mišką nuo miškininkų, kokie 2 tūkst. žmonių su šeimomis išvažiuos į užsienį. Dabar jie dirba, moka mokesčius. Jie ir yra pirmiausia provincijos žmonės. Tai ką tada reiškia valstiečių ir žaliųjų rinkimų pažadai, jei viskas daroma atvirkščiai?“

„Urėdijos dirba pelningai, vykdo visus įsipareigojimus valstybei. Drausmingai mokamas pelno mokestis, mokesčiai „Sodrai“, gyventojų pajamų ir pridėtinės vertės mokesčiai, – teigė A.Salamakinas. – Ką mes čia sutaupysime – neaišku. Paliksime 20 tūkst. hektarų po vieną miškininką, kuris skelbs konkursus kirtimams, bet miško priežiūrą, atsodinimą, melioraciją kas nors vis tiek turės vykdyti. Tai samdysime privatininkus ir mokėsime jiems? Šitą reformą, manau, stumia žmonės, kurie nori suteikti pirmumo teisę kirsti ir parduoti mišką keliems stambiems rinkos žaidėjams“, – nevyniojo žodžių į vatą A.Salamakinas.

„Darbuotojai neįsivaizduoja savo gyvenimo Lietuvoje, jei bus išvaryti iš miško. Jie nuliūdę ir nusiminę, kad niekam nereikia jų įdirbio. Sukauptą ilgametę patirtį ir žinias teks pakeisti pigiai mokamais darbais užsienio valstybėse. Ne tokią regionų skatinimo ir emigracijos stabdymo politiką Lietuvos žmonėms žadėjo naujoji valdžia“, – sakė Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos (LMPF) pirmininkė Inga Ruginienė.

Anot jos, miškų sistemoje šiuo metu dirba beveik 4 tūkst. darbuotojų, tris ketvirtadalius jų planuojama atleisti. Be to, ateities perspektyvų nebeturi ir šiuo metu studijuojantys jaunieji miškininkai.

Neteisingi skaičiai

Miškininkų teigimu, pertvarkos sumanytojai tyčia ar netyčia užsiima skaičių ekvilibristika. „Aiškinama, kokie maži mūsų girininkų atlyginimai, pateikiami mažiausios – Zarasų urėdijos –2013-ųjų duomenys. Panašu į palyginimą, kokia yra „vidutinė ligonio kūno temperatūra ligoninėje“. Vidutinė girininko alga dvigubai didesnė, nei teigia ministerija. Mano supratimu, bendri rezultatai tikrai nėra blogi, miškų priežiūrą šalyje gerai vertina tarptautiniai ekspertai, o ekonominiai rodikliai skelbiami mūsų interneto svetainėje. Apie kažkieno interesus nenoriu nieko komentuoti – kur verslas, ten jų visada bus“, – sakė „Valstiečių laikraščiui“ vienas iš urėdų, nenorėjęs būti minimas, nes baiminasi patekti į „juodąjį sąrašą“.

Pasak jo, kiekvienas, bent kiek suabejojęs siūloma reforma, išvadinamas klano, korupcijos šalininku, vagimi ir iškasena. „Reikalas tas, kad reformos užnugaryje, mano nuomone, velkasi labai dideli kelių stambių medienos verslininkų interesai“, – neabejojo kalbintas miškininkas.

Reikalauja atsiprašymo

Tuo tarpu aistros kaista toliau. LMPF vakar išplatino pareiškimą, kad reikalauja aplinkos ministro K.Navicko viešo atsiprašymo. Miškininkus įžeidė K.Navicko 2017 m. vasario 11 d. LRT laidos „Panorama“ metu pasakyti žodžiai: „Mes manome, kad per vieną įmonę, per vieną centralizuotą įmonę mes galėsim užtikrinti ir skaidrius valdymo mechanizmus, ir apskaitos mechanizmus, ir miško pardavimo priemones. Dėl to žinodami bendrą kontekstą ir kad sąžiningų ir kvalifikuotų žmonių Lietuvoje nėra daug. Vienas iš kriterijų dėl ko yra viena įmonė.“

„Ministro požiūris į savo krašte dirbančius žmones šokiruoja. Jeigu ministras nepasitiki savo tautiečiais, kurios šalies žmonėmis jis pasitiki? 3 tūkst. darbuotojų planuojama ne tik atleisti, bet ir jie išvadinami sukčiais ir nekvalifikuotais. Kaip suprantame, ministras save priskiria prie tų sąžiningų ir kvalifikuotų“, – teigė LMPF vadovė I.Ruginienė.

Ministras savo ruožtu Lietuvos radijui pareiškė, kad atsiprašyti neketina – esą jo žodžiai „išimti iš konteksto“.

Šaltinis: čia