POLITINIU BULDOZERIU – PER MIŠKUS

miškųPasikeitus valdžiai, tarp keistų idėjų ir auklėjamųjų akcijų pasitaiko ir nenaujų – vėl taikomasi į miškų urėdijas ir miškus. Visa tai labai panašu į cinišką verslo interesų aptarnavimą.

Prisidengiama iškabomis

„Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tiki?“ – kitados rašė „Anykščių šilelio“ autorius poetas Antanas Baranauskas, apraudodamas tuometinį miškų naikinimą. Nežinia, kokiais žodžiais jis išreikštų šiandieninį šio proceso mastą.

Viso pasaulio ekologai perspėja apie grėsmę, kurią kelia masinis miškų kirtimas. Žemė be miškų – kaip žmogus be plaučių. Lietuvoje, kad ir kaip būtų paradoksalu, prisidengdami „efektyvaus valdymo“ iškabomis, netiesiogiai miškus privatizuoti ir paversti juos pelno medžioklių plotais siekia tie, kurie turėtų jį saugoti. Iniciatyva šįkart priklauso aplinkos ministrui Kęstučiui Navickui.

Prieš kurį laiką politikas ministerijai pavaldžioms ir jos reguliavimo sričiai priskirtoms įstaigoms ir įmonėms, įtrauktoms į planuojamą miškų reformą, išsiuntinėjo raštą. „Esu įsitikinęs, kad valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje geriausiai užtikrintų ilgalaikį šalies valstybinio miškų ūkio sektoriaus ekonominį stabilumą ir gyvybingumą, kartu leistų padidinti ekologinę ir socialinę miškų vertę“, – aiškino K.Navickas.

Pasak jo, tiesiogiai miške dirbančių specialistų darbo užmokestis Lietuvoje yra nekonkurencingas, palyginti su kaimyninėmis ES valstybėmis: pavyzdžiui, beveik perpus mažesnis nei Latvijoje ar Lenkijoje. Tą patį darbą atliekančių miškininkų atlyginimai atskirose urėdijose irgi skiriasi – iki 2 kartų. K.Navicko nuomone, reforma prisidėtų prie regionų plėtros ir socialinės atskirties mažinimo, nes tiesiogiai miškuose dirbančių specialistų skaičius iš esmės nesumažėtų, o iš sutaupytų lėšų būtų galima gerokai padidinti darbuotojų atlyginimus.

Nepavykęs bandymas

Idėja ne nauja. Centralizuoti miškų priežiūrą norėta ir valdant konservatoriams – tuometinis ūkio ministras Dainius Kreivys mėgino įbrukti skandinavišką jų priežiūros modelį. Nepavyko. Praėjusios kadencijos pabaigoje bandyta tyliai įgyvendinti kitą sumanymą – sumažinti urėdijų skaičių ir paversti jas akcinėmis bendrovėmis, o Generalinę miškų urėdiją apskritai panaikinti. Iniciatorius ir politinis idėjos lokomotyvas buvo socialdemokratas Andrius Palionis.

Argumentai pateikiami visada tie patys: iš miško reikia „išlaužti“ daugiau pelno, mišką prižiūri per daug žmonių, per brangu išlaikyti šios srities institucijas. Buvo prikergtas dar ir tarptautinis akcentas. Mat Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) pateikė valstybės valdomų įmonių sektoriaus atitikties EBPO valstybės valdomų įmonių valdymo gairėms vertinimą ir tarp kitų reformuotinų sričių nurodė miškų valdymo sektorių. Tiesa, buvo pateiktos tik rekomendacijos, bet jos tapo dar viena vėliava, kuria mojuojant vėl norima šią sritį centralizuoti.

Oponentų abejonės

Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) pirmininko pavaduotojas konservatorius Kazys Starkevičius pasisako prieš urėdijų naikinimą. „Atėjo nauja valdžia ir – „trūkt už vadžių ir vėl iš pradžių“. Jau per praėjusią kadenciją kai kurie Seimo nariai buvo iškėlę tokią idėją. Dabar dar gražiau – aplinkos ministras. Svarbiausia – pelnas. Suprantu, galbūt reikia dar padidinti ir taip pelningai veikiančių urėdijų darbo efektyvumą, bet kartu raginu „žaliuosius“ nepamiršti, kad beatodairiškai kirsti vaikantis vien pelno – ekologinis nusikaltimas. Be to, padaroma landa miškams išparduoti. Jei urėdijos taps akcinėmis bendrovėmis, kaip anksčiau siūlyta, ar bus įsteigta viena bendrovė, vadovaujantis europine teise, užsienio kompanijos galės įsigyti jų akcijų. Teoriškai miškai liks valstybės nuosavybe, bet bus valdomi per akcijas. Bus lygiai tas pat, kaip ir su skandinavų bankais. Viską valdys iš kažkur kompiuteriu, o jei ir gaus didesnį pelną, tai dar klausimas, ar mokesčiai liks Lietuvoje“, – grėsmę nurodė parlamentaras.

Nepritarė sumanytai reformai ir Seimo valdančiajai daugumai priklausančios Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas Algimantas Salamakinas: „Nepritariau tokiems radikaliems siūlymams praėjusios kadencijos metu, nepritariu ir dabar – niekas nepasikeitė. Praėjusios kadencijos pabaigoje buvo sudaryta darbo grupė, kurioje dirbo Generalinės urėdijos atstovai, miškininkai. Jie parengė nuosaikios reformos apmatus. Pasiūlyta, urėdijų skaičių truputį sumažinti – smulkesnes sujungti. Galėtų likti jų apie 30 ar 32. Šalia Generalinės urėdijos būtų įsteigta taryba. Šis sumanymas normalus, nes tobulinti visada yra ką. Tačiau su siūlymu, kad išvis reikia panaikinti urėdijas ir įsteigti vieną „uabą“, aš niekada nesutiksiu.“

Miškininkystės specialistai pripažįsta, kad permainos būtinos. Dalis smulkių urėdijų pačios negali įdiegti naujų technologijų, į jas investuoti. Nepajėgs jos ir padidinti atlyginimų. Norint normaliai išsilaikyti ir tobulėti, kiekvienai urėdijai reikėtų atlikti bent 100 tūkst. kietmetrių kirtimų. Tuo remdamasi dar pernai sudaryta Darbo grupė ir sutarė, kad reikėtų palikti 32 urėdijas, tačiau tokį sprendimą turi priimti Seimas, nes jis yra nustatęs fiksuotą jų skaičių – 42.

Šaltinis: čia